Idėjos žmonijos istorijos filo sofijai, II tomas

Visuomenės raidos problemos Herderį domino nuo pat kūrybinės veiklos pradžios. Vienu ar kitu aspektu jos gvildenamos daugelyje jo darbų. Glausti visuotinės pasaulio ir žmonijos istorijos metmenys buvo išdėstyti jau jo 1769 m. kelionės dienoraštyje, kuriame jis planavo ateities darbus. Pirmasis bandymas realizuoti šį sumanymą buvo „Dar viena istorijos filosofija žmonijai ugdyti“. Leidėjo paprašytas parengti naują šios knygos laidą, Herderis ėmėsi rašyti fundamentalų veikalą „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“, kuriame stengėsi atsakyti į esminius klausimus: kokie yra žmonijos raidos dėsniai, ar jie sutampa su gamtos raidos dėsniais, ar toji raida vyksta pažangos linkme, ar ji yra nuosekli, linijinė, ar jai būdingi tam tikri ciklai, kokie yra ją lemiantys veiksniai. Jis rėmėsi gausia empirine medžiaga, tuometinių gamtos ir humanitarinių mokslų sukauptomis žiniomis, analizavo žmonijos istorijos duomenis ir juos filosofiškai apibendrino. Taigi Herderio veikale pasaulio ir žmonijos istorija tapo filosofinių apmąstymų objektu, nes, pasak jo, „istorijos filosofija […] yra tikroji žmonijos istorija“, visus aiškaus tikslo neturinčių revoliucinių perversmų sukeltus padarinius susiejanti į visumą, kurioje „nemirtinga žmogaus dvasia gyvena ir veikia toliau“.

Veikalą „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“, aprėpiantį žmonijos istoriją iki XIV a. pabaigos, sudaro keturios dalys, kiekviena dalis suskirstyta į penkias knygas, o knygos – į skyrius (pasak Herderio kūrybos tyrinėtojų, dėl cenzūros du skyriai, kuriuose rašoma apie valstybės valdymo formas, apie prievartinę valstybės prigimtį, valdovų despotiškumą, nebuvo įtraukti). Veikalas liko neužbaigtas – Johann Gottfried Herder dar planavo parašyti penktąją dalį. Kaip rodo Herderio parengtas jos planas, šią dalį taip pat turėjo sudaryti penkios knygos ir ji turėjo baigtis samprotavimais apie humaniškumą kaip aukščiausią žmonijos raidos tikslą.