Kas yra skausmas?

„Kas yra skausmas? Deskriptyvioji psichologija, transcendentalinė fenomenologija ir natūralizmas” yra pirmoji Hongkonge gyvenančio ir dirbančio filosofo Sauliaus Geniušo knyga lietuvių kalba, kurioje vystoma originali ir aktuali fenomenologinė skausmo samprata. Skausmo studijos pradžia – skausmo sampratos kompleksiškumas: ką turime omenyje, kai sakome žodį skausmas? Ar įmanoma bendra skausmo samprata, paaiškinanti tiek skausmą įsikandus lūpą, tiek skausmą lūžus kojai ar lėtinį nugaros skausmą? Apskritai, ką reiškia patirti skausmą? Geniušas išsamiai apžvelgia šiuolaikinių skausmo teorijų interpretacijas. Vienos kritikuojamos dėl savo tiesmukiško skausmo kaip fizinio reiškinio suvokimo, kitos, būdamos pernelyg siauros, nesugeba apmąstyti visų skausmo apraiškų. Skausmo studija vystoma trimis kryptimis vienu metu: apžvelgiami ir kritikuojami šiuolaikiniai skausmo supratimai, kaip atspirties taškas adekvačiam skausmo supratimui pristatomas fenomenologinis metodas ir atskleidžiama skausmo esmė. Fenomenologija, skirtingai negu kiti mokslai, pradeda ne nuo elektronų neuronuose ar biologinių procesų, o nuo skausmo patirties: ką man sako mano skausmo patirtis? Taip atsiveria platesnis skausmo fenomeno interpretacijų laukas, į kurį galima įtraukti ne tik žaizdas, bet ir lėtinį skausmą, ribines skausmo patirtis. Fenomenologija leidžia suprasti skausmą kaip kūnišką jausmą, lokalizuotą ne materialiame kūne (vok. Körper), kurį šiuolaikinis mokslas suvokia kaip erdvišką objektą, o gyvenamajame kūne (vok. Leib) ir taip atsisakyti klaidinančios kūno ir sąmonės dichotomijos. Todėl skausmas lokalizuojasi ne sąmonėje ar kūne atskirai, o gyvenamajame kūne, kuris, apjungdamas sąmonę ir kūną, yra subjekto patiriamasis organas, be kurio neįmanoma pasaulio patirtis. Teorinius knygos svarstymus Saulius Geniušas grindžia mokslinių eksperimentų pavyzdžiais: Apsvarstykime garsųjį Édouard’o Claparède’o pacientės, kenčiančios nuo amnezijos, atvejį. Pacientė niekados negalėjo prisiminti savo gydytojo, nors ir su juo reguliariai susitikdavo. Vieną dieną Claparède’as įėjo į palatą slapčia laikydamas rankoje smeigtuką. Kai jis pasisveikindamas paspaudė pacientei ranką, ši atšoko ir iš skausmo greitai atitraukė ranką. Kai netrukus po šio susitikimo Claparède’as vėl prisistatė ir vėl ištiesė pacientei ranką, ši, nors ir negalėdama atsiminti to, kas ką tik buvo nutikę, vis dėlto atsisakė paspausti jam ranką. Pacientė implicitiškai žinojo tai, ko nežinojo eksplicitiškai. Nenuolaidžiaudamas skaitytojui, tačiau tiksliai ir aiškiai Saulius Geniušas pristato esminius fenomenologijos principus kaip skausmo tyrinėjimų atskaitos tašką. Saulius Geniušas perteikia holistinę skausmo sampratą, po kuria išsitenka tiek maži, tiek dideli skausmai, skausmo disociacijos sindromai, lėtinis skausmas ir netgi mazochizmas. „Fizinio skausmo meilė yra vienas išradingiausių būdų, kuriais žmogus slepia psichines kančios formas, kurias jis laiko nepakeliamomis. Mažas stebuklas, kad mazochizmas visada buvo meilė iš esmės kontroliuojamam skausmui ir niekada, tarkime, lėtiniam skausmui. Funkcinis mazochizmo apibūdinimas šią aplinkybę padaro suprantamą.” Knygos paantraštė „Deskryptivioji psichologija, transcendentalinė filosofija ir natūralizmas” išduoda, kad Geniušo siūlomas pasivaikščiojimas po skausmo fenomenologiją yra visai ne pasivaikščiojimas, o lėtas, sudėtingas ir sunkus žygis. Geniušas knygoje atsiskleidžia kaip brandus filosofas, vystantis savitą fenomenologiją ir siūlantis originalią praktinę skausmo sampratą.