Viktorija Daujotė naujoje poezijos knygoje „Takas paskui kalnas“ iš pirmo žvilgsnio paprastu fragmentuotu kalbėjimu atveria simbolines gyvenimo kelio prasmes. Knygoje nemažai lietuviškų trieilių, kuriuose giluminės gyvenimo patirtys, išgyvenimų blyksniai su neišbaigtos minties užuominomis, išsakomos nevaržant kalbos, nespraudžiant eilėraščio į literatūrai gerai pažįstamas formas. Esama ir didesnės apimties tematinių ciklų „Mėnesių žymės“, „Svirnas“, „Sezono pradžia“, „Seserys“, „Tarp Varnių ir Užvenčio“, kuriuose atsiveria platesni istoriniai horizontai. Apibendrintai tariant, jaučiamas autorės siekis išlaisvinti literatūrą ir kalbėjimą apie literatūrą nuo praeito pusamžio rutininio mąstymo, nuo banalybių viruso, nuo globalinių užgaidų, sutelkiant dėmesį į dar atmenamas savo genties patirtis, išgyvenimus ir tradicijas. Knygos priedas – filosofo Arvydo Šliogerio ir poeto, literatūros kritiko Valdemaro Kukulo atsiliepimai apie autorės knygą „Perrašai“ (2005).