Tūkstantmečio detektyvas: Šv.Brunonas ir 1009-ieji

Inga Leonavičiūtė (g. 1973) – istorikė, medievistė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslo darbuotoja. 2014 m. apgynė daktaro disertaciją Šv. Brunonas Kverfurtietis ir 1009 m. misija: šaltino­tyrinis aspektas (vadovas prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius). Parašiau knygą, mokydamasi iš prof. Edvardo Gu­davičiaus ir vokiečių ad fontes mokyklos (nuo XIX a. Georgo Waitzo iki XXI a. Klauso Nasso ir Martinos Giese). Gavosi šaltinotyrinė studija, apimanti tūkstantmetę brunonianos šaltinių ir istoriografijos rašymo istoriją. Aišku, kad šia knyga nebus patenkintas nekantrusis skaitytojas, klausiantis o kaip gi buvo iš tikrųjų? Tačiau manau, kad ji bus įdomi ir pravarti tiems, kurie sutinka leistis ieškoti detektyvinio atsakymo, samprotaujant ir diskutuojant šaltinių tyrimo logikos rėmuose. Kad ir esmingu locus martyrii klausimu, įvertinant, jog XII a. kronikininkų sukurtas, XX a. pradžioje istoriografų paskleistas kom­piliacinis pasienis (jotvingiai), negali būti XXI a. istorijos mokslo kriterijumi… Inga Leonavičiūtė Šis veikalas – pirmasis fundamentalus brunonistikos tyrinėjimas, aprėpiantis itin platų darbo lauką. Monografijoje detaliai nagrinėjami ne vien šv. Brunono Kverfurtiečio gyvenimo ir kankinystės istorijos šaltiniai (surenkant jų korpusą, detaliai nagrinėjant jų panašumus ir skirtumus, nustatant „genetinius“ tarpusavio ryšius), bet ir jas remiantis klostęsis šv. Brunono „pažinimas“ – t. y. hagiografinė (arba ankstyvoji istoriografinė) tradicija. Toks tyrimo pobūdis veikalo autorę išveda iš tradiciškai ribotos lituanistinės tyrimo erdvės į platų europinį krikščioniškosios Vakarų Europos kultūros arealą. Liudas Jovaiša Prieš daugiau nei tūkstantį metų buvo pa­mi­nėtas Lietuvos vardas. Paminėtas nelabai garbinga proga: pagonys užmušė krikščionių misio­nierių, ir tai buvo užfiksuota jo žemiečių vienuolyne rašytuose analuose. Kankinio mirtimi žuvęs Brunonas Bonifacas tapo šventuoju, o žinutė iš Kvedlinburgo analų pradėjo gyventi savo gyvenimą kituose Viduramžių ir vėlesniuose rašytiniuose paliudijimuose, ap­rašymuose, pasakojimuose, kuriuose svarbios tapo visai kitos realijos ir tikrenybės. Tik praėjusiame šimtmetyje, labiau galvojant apie Lietuvos, nei apie Brunono pažinimą, šis ryšys istorijos tyrėjų vėl buvo užmegztas.­ Ingos Leonavičiūtės knyga yra ne apie Lietuvos paminėjimą, ne apie Brunono žūties laikus, o kaip tik apie šį ilgą tarpsnį, apie žinios apie Brunoną Bonifacą gyvenimą. Tai „įkalčių“ – užrašytų, perrašytų, išplėtotų šaltinių ir jų publikacijų – kruopštus tyrimas, kuriuo Inga Leonavičiūtė, 2015 m. apdovanota už geriausią Lietuvoje apgintą humanitarinių ir socialinių mokslų daktaro disertaciją, žengia į europinį  Viduramžių tyrimų lygmenį. Nerijus Šepetys Šventojo Brunono Bonifaco nužudymas užbaigė jo gyvenimą, bet jo kankinystė prasitęsė ir po mirties. Šventosios Romos imperatorius nebuvo suinteresuo­tas pasirūpinti jam nepaklususio misionieriaus kultu, o suinteresuoto Lenkijos karaliaus pastangas nutraukė pagonių sukilimas. Po pusantro šimtmečio atsirado vietinis kultas jo gimtajame Kverfurte ir iš atsitiktinių žinučių susiklostė nuo istorinės tikrovės labai nutolusi šventojo legenda. Viso to Reformacijai nebereikėjo ir katalikiškųjų šventųjų gyvenimų kataloguose bei kalendoriuse liko „gyvuoti“ du šventieji – Brunonas ir Bonifacas. Šios knygos auto­rė tartum neurochirurgo skalpeliu prasiskverbia į pačias šios painiavos ištakas ir atveda skaitytoją prie pirminių šaltinių, kruopščiai išaiškindama kartais net labai prieštaringus jų parodymus. Edvardas Gudavičius