Matematikos istorijos skiautiniai: tikros istorijos apie matematikus ir jų mokslą

Žmonės mėgsta istorijas. Sakoma, kad istorijos pažinimas padeda išvengti klaidų. Istorijų skaitymas yra panašus į sporto varžybų stebėjimą iš tribūnos. Ne tu lieji prakaitą, ne tu nuvargsti, bet kartais kažkodėl sušunki: „Mes laimėjom!“ Ar ne geriau pačiam kur nors dalyvauti?

Yra toks vienas sportas, kuriame žiūrovų iš viso nėra. Tai matematika. Jeigu galima grožėtis, kaip tvieskia fizikų paleistas spindulys, tai žiūrėti į matematikos teoremą nėra prasmės. Jeigu pats nesi nors kiek tos teoremos dalyvis.

Su matematikos istorija – tas pats. Kai supranti, kokius klausimus kėlė, kokius uždavinius sprendė praeities matematikai – dalyvauji. Kai suvoki kažkada jiems švystelėjusią mintį – ji jau tavo.

 Visur nepabūsi, visko nesuprasi. Todėl ir pavadinau šią knygą ne matematikos istorija, bet matematikos istorijos skiautiniais. Kas ją skaitys, matyt, ir iš tų skiautinių susiųs savo pažinimo vėliavą.

Beje, tiems, kas nežino, – matematikai irgi žmonės. Kitaip tariant gyvena, džiaugiasi ar kenčia, nori būti tinkamai įvertinti, bet ne visiems tai pavyksta. O pomirtine šlovė – nežinau ar  šildo. Todėl matematikos žinių skiautinius sumezgiau su jų gyvenimų, likimų skiautiniais. Gal kas atsirinks vien pastaruosius.

Vis dėlto įsivaizduoju, kad ne vienas, pavartęs šios knygos puslapius, atidės ją į šalį. Nes joje yra ir brėžinių, ir formulių. Labai atsiprašau, tačiau aš galvojau ir apie tuos, kurie atidėtų knygą apie matematiką į šalį, pamatę, kad joje iš viso nėra nei brėžinių, nei formulių.

Formulė yra matematinės minties paveikslas. Bet jeigu formulės kelia nerimą, duosiu patarimą – žvelkite į jas kaip į kalnus. Juk ir kalnų nesuprantate: nei iš kokių uolienų jie sudaryti, nei kas jų gelmėse slypi, bet žiūrite ir grožitės jų neprieinamomis formomis.

Pažadu, kad visiškai nesuprantamų formulių knygos "Matematikos istorijos skiautiniai" puslapiuose nebus. O ar priimti mano pratarmės žodžius už gryną pinigą – Jums spręsti. Vilius Stakėnas