Mažosios Lietuvos knygų namai

Mažosios Lietuvos bibliotekos priklausė Prūsijos septynių amžių bei Klaipėdos krašto Lietuvos Respublikos sudėtyje 16 metų trukmės istorijai. Jos funkcionavo kaip šių valstybių švietimo, mokslo, kultūros, socialinių ir politinių institucijų sistemos viena iš grandžių. Dėl šios priežasties bibliotekas nuolat kontroliavo valstybė, tačiau jas aktyviai veikė intelektualioji visuomenė. Tyrimo objektu pripažintos valstybinės reikšmės Karaliaučiaus pilies ir universiteto, miestų, administracijos įstaigų, mokyklų, draugijų, bažnytinių, visuomeninių bei komercinių tinklų bibliotekos. Jas papildė ir visuomenei atviros asmeninės bibliotekos. Visoms buvo būdingi bendrieji vokiečių bibliotekininkystės ir regiono etninės kultūros ypatumai. Stiprinant dvasinius ryšius su autochtonų bendruomenėmis ir rengiant kvalifikuotus specialistus, iš dalies ir filantropiniais sumetimais, kai kurios Prūsijos bibliotekos kaupė lietuviškų knygų rinkinius. Vėliau jie tapo lituanistinių tyrimų baze. Visuomenę knygomis geriau aprūpino miestai. Tačiau juose lietuviai sudarė ne daugiau kaip 15 proc. gyventojų, Mažoji Lietuva buvo valstiečių kraštas. Svarbų švietimo vaidmenį atliko lietuvių draugijų bibliotekos. Jų, stacionarių bei kilnojamųjų, iš viso nuo XIX a. pabaigos iki 1939 m. veikė 47. Dalis (19) priklausė lietuvių jaunimo draugijoms, koordinuojamoms sąjungos "Santara" atstovybės. Kokybiškiau skaitytojų poreikius atliepė Versalio taikos sutartimi 1919 m. nuo Vokietijos atskirto ir prie Lietuvos Respublikos 1923 m. prijungto Klaipėdos krašto bibliotekos. Lietuvių bibliotekose vyravo grožinė, mokslo populiarinimo, laisvalaikio ir taikomoji ūkio literatūra lietuvių kalba, autoriai - Naujausiųjų laikų lietuvių, vokiečių, anglų, prancūzų, danų, švedų, amerikiečių, lenkų, rusų ir kitų tautų rašytojai. Fonduose mažėjo leidinių gotikiniu šriftu, nes sparčiai veikė visų - mažosios, didžiosios ir išeivijos - tautos dalių integracija ir adaptacija prie lotyniškuoju šriftu spausdintos knygos.