Sovietiniai partizanai Lietuvoje

Monografijoje nagrinėjami beveik netyrinėti, plačiajai visuomenei menkai žinomi sovietinių (raudonųjų) partizanų veiklos Lietuvoje 1941-1944 m. istorijos klausimai. Iki Nepriklausomybės atkūrimo sovietinis „partizaninis judėjimas“ buvo sureikšminamas, mitologizuojamas ir sakralizuojamas, jo istorija nušviečiama tendencingai, politizuotai, iškraipant sudėtingos ir prieštaringos karo ir nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpio Lietuvoje istorinės tikrovės realijas. Remiantis pirminiais archyviniais šaltiniais knygoje stengiamasi objektyviai atspindėti daugelį sovietinių partizanų veiklos Lietuvos istorijos klausimų: turėjusio lemiamą poveikį jos raidai išorės veiksnį (sovietinių institucijų, pirmiausia SSKP, organizacinis ir kontroliuojantis vaidmuo, svarbiausių organizatorių ir vykdytojų (A. Sniečkaus ir kitų) veikla, materialinis karinis aprūpinimas, propagandinio (psichologinio) poveikio priemonės, skverbimasis per fronto liniją ir pan.): jų veiklos sąlygas Lietuvoje, čia sukurtas organizacines struktūras, jų paplitimą ir skaičių, sovietinio pasipriešinimo dalyvių šaltinius, jų tautinę sudėtį; svarbiausias karinio ir politinio pobūdžio veiklos sritis; santykius su kitais Lietuvoje veikusiais (nacionaliniais lietuvių ir lenkų) pogrindžiais. Daug dėmesio skiriama represinei (teroristinei) sovietinių partizanų veiklai, jų vykdomoms kaimų deginimo akcijoms ir kt. Sovietinių partizanų veikla nebuvo lietuvių tautos kovos dėl valstybingumo, laisvės, socialinės pažangos sudėties dalis. Objektyviai jie veikė kaip SSRS okupacinio režimo atstovai ir gynėjai, rengę sąlygas legitimizuoti ir įtvirtinti šį režimą pokario Lietuvoje. Knyga gali būti iššūkis visuomenės mitologizuotai (idealizuotai) istorinei sąmonei. Autorius tikisi, kad ji padės užpildyti sovietmečiu atsiradusias kolektyvinės atminties spragas ir deformacija, paskatins visuomenės toleranciją.