Lietuvių kalbos ideologija. Norminimo idėjų ir galios istori

Lietuvių kalbos norminimo ir priežiūros institucijų sistema susiklostė tik po 1990 m. nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, tačiau jos ištakos idėjine prasme siekia prieškario Lietuvos Respublikos laikus, o pati sistema pradėjo klostytis sovietiniais metais. Taigi norint suvokti, kaip (ir kodėl būtent taip) reiškiasi ir veikia galios santykiai kalbos politikos ir praktikos srityse, buvo būtina atlikti atskirą paties kalbos norminimo, tvarkymo, priežiūros (standartizavimo) idėjų, ideologijų ir institucijų kūrimosi bei raidos istorinį tyrimą. Tyrimo atspirties taškas buvo kalbos standartizavimo idėjos (teorinėje literatūroje suprantamos kaip kalbos atmainų ir kalbos variantų vertės, statuso, normiškumo, funkcionalumo vertinimai) ir kalbos priežiūros sistema Nepriklausomoje Lietuvoje. Jų susiformavimo priežasčių ieškota tiriant jų atspindžius Atgimimo laikų ir prieškario Lietuvoje ir kalbos politikos ir standartizavimo istorijos bruožus Sovietų Sąjungoje (nuo XX a. 4 deš. pradžios). Kitaip tariant, universalios kalbinio nacionalizmo idėjos lygintos su dėl sovietinio ideologizavimo įtakos atsiradusiomis jų transformacijomis. Kelti šie tyrimo klausimai: Kokios buvo pirminės kalbos standartizavimo idėjos ir kokiomis buvo remiamasi sovietmečiu, kaip veikė lietuvių kalbos priežiūros sistema? Kaip kūrėsi ir ką veikė lietuvių kalbos priežiūros institucijos, kaip jų veikla susijusi su bendrais sovietiniais (iš dalies valdomais, iš dalies savaiminiais) ideologizacijos, standartizacijos, unifikacijos procesais? Kokias tų ideologijų transformacijas, autoriteto vaidmens pagrindimą galime fiksuoti šiandien? Lietuvoje kalbos ideologijos taip sistemingai tirtos pirmą kartą. Preskriptyvizmas lietuvių kalbotyroje iki šiol iš esmės buvo tabu tema. Iš pirmo žvilgsnio tai stebėtinas dalykas, nes mūsų kalbos norminimo mokykla (labiausiai plėtota sovietmečiu) rėmėsi Prahos mokyklos teoriniais kalbos kultūros principais, o šių ambicija, moderniosios kalbotyros dvasia, deklaravo deskriptyvumą. Kodifikaciją prahiškiai matė grindžiamą atitinkamo laikotarpio vartosenoje reguliariai pasikartojančiomis kalbos normomis, jie griežtai atsiribojo nuo nacionalistiniais pagrindais kultivuojamo purizmo, nuo sociolingvistiškai žiūrint klaidingo įsitikinimo, kad taisyklinga ir gryna kalba vartotina visomis aplinkybėmis. Vienu iš svarbiausių norminimo kriterijų jie laikė funkcinio adekvatumo, tikslingumo kriterijus, pagal kurį vertinama, kaip kalbinė forma tinka konkrečiai funkcijai ir reikiamam stiliui konkrečioje komunikacinėje situacijoje. Šioje knygoje pristatomas tyrimas atskleidė, kad sovietmečiu norminant lietuvių kalbą tikslingumo principo interpretacija ėmė keistis, o deskriptyvumo praktiškai atsisakyta.