Kažkur vis tiek išaušta rytas Holokausto dienoraštis

Nerūpestinga Mišos vaikystė pasikeitė amžiams, kai naciai užėmė jo gimtąjį Prahos miestą. Su šeima jis priverstas persikelti į žydų getą, o po vienos siaubingos nakties – į Terezino koncentracijos stovyklą. Ten Miša apgyvendinamas su keliomis dešimtimis kitų berniukų, su kuriais netrukus tampa lyg broliai.

Gyvenimas Terenize keistas ir nenuspėjamas. Kartais jie žaidžia ir bičiuliaujasi, kartais dreba iš baimės, kai skaitomi į Rytus išsiunčiamų kalinių sąrašai. Vieną lemtingą dieną Miša išgirsta ir savo šeimos pavardę...

Ir tada nutinka stebuklas! Michaelo likimą nulemia kruopščiai pasiūtas pliušinis meškiukas ir nepalaužiamas jo motinos ryžtas bet kokia kaina apsaugoti savo vaikus.

Padedamas pripažinto rašytojo Toddo Hasak-Lowy’io, Michaelas Gruenbaumas savo sukrečiančiuose memuaruose „Kažkur vis tiek išaušta rytas. Holokausto dienoraštis“ dalijasi jaudinančia vilties istorija, papasakota žvelgiant nekalto vaiko akimis. Tai istorija apie sugriautą vaikystę, patirtą siaubą, o kartu viltį, šeimos meilę bei draugystę – visa tai it saulė nušviečia net tamsiausias gyvenimo dienas. Papildyta tikrais dokumentais ir nuotraukomis, knyga tampa svarbiu indėliu į literatūrą apie Holokaustą.

„Šis pasakojimas padės jauniesiems skaitytojams įsivaizduoti save neįsivaizduojamoje realybėje ir parodys, kad į juos panašūs vaikai sugebėjo joje išgyventi.“
M. T. Anderson, New York Times Book Review

„Istorija primena mums, kad žmonija gali nugalėti žiaurumą kaip tada, taip ir dabar, tik tam reikia pasaulio bendruomenės pastangų.
Michaelas Dukakis, buvęs Masačusetso gubernatorius

„Jaunojo Mišos istorija išsiskiria iš kitų atsiminimų apie Holokaustą. Iš pradžių, neįtardamas apie šiurpias įvykių pasekmes, Miša prisitaiko prie stovyklos gyvenimo, žaidžia futbolą ir susiranda naujų draugų, tačiau ilgainiui nebegali ignoruoti tiesos. Jo nekaltumas kontrastuoja su tuo, ką apie tikrąją padėtį žino skaitytojai (ir Mišą supantys suaugusieji), ir tai padeda perteikti artėjančios negandos nuojautą, o pasakojimas esamuoju laiku dar labiau sustiprina betarpiškumo įspūdį. Mišos teisingumo jausmas ir jo neblėstantis tikėjimas, kad viskas bus gerai, tikrai ras atgarsį mokinių širdyse.“
School Library Journal

„Michaelas Gruenbaumas dabartinei jaunųjų skaitytojų kartai pasiūlė tikrai ypatingą knygą, keliančią emocijas ir verčiančią susimąstyti; tai nepaprastai vertinga priemonė visiems, kas bando kalbėtis su paaugliais apie Holokaustą.“
Margot Stern Strom, „Facing History and Ourselves“ („Žvilgsnis į istoriją ir pačius save“) autorė

„Sukrečiantys Michaelo Gruenbaumo prisiminimai dvelkia vidine jėga. Ši knyga stoja į vieną gretą su bestseleriu „Berniukas ant medinės dėžės“. Knygoje vaiko akimis atskleidžiama tai, kas vyko 1939–1945 m. nacių okupuotoje Čekoslovakijoje. Knygos pradžioje dešimtmetis Miša demonstruoja vis stiprėjantį neteisybės suvokimą: „Kiekvieną dieną naujos, kvailos taisyklės, vis prastesnis maistas ir jokio futbolo.“ Stebėdamas į Prahą įžengiančią vokiečių armiją, jis labiau jaučia smalsumą nei baimę, kol išvysta, kaip susikibę už rankų iš balkono iššoka vyras ir moteris. Prasideda jo kančios: getas, geltonos žvaigždės, tėvo nužudymas, vis baisesni pavojai, alkis ir pažeminimas. Galiausiai jis su šeima atsiduria Terezino koncentracijos stovykloje. Ten Miša prisijungia prie keturiasdešimties berniukų būrio. Jie gyvena, dirba ir žaidžia, prižiūrimi griežto, bet juos mylinčio Frantos, jaunuolio, kuris vadina juos Nešarimu ir reikalauja išlaikyti aukštą moralę: „Mes neleisime, kad jie atimtų iš mūsų žmogiškumą.“ Mišos, jo motinos, Frantos ir kitų Terezino kalinių išradingumas, mokėjimas mylėti ir nepalaužiama drąsa tampa atsvara gniuždančiai kasdienybei ir siaubui.“
Publishers Weekly, 2015 m. gegužės 25-oji.