Kierkegoras ir undinė

„– Tėve, motina… kodėl… kodėl turiu tekėti?
Nustebę tėvai kurį laiką įdėmiai žvelgė į ją. Atsakė tuo pačiu tonu:
– Nes reikia!
Motina nusišypsojo jai, tačiau undinė buvo pernelyg priblokšta, kad tai pastebėtų: viskas jai atrodė netekę prasmės.
– Reikia? Tuomet manyti, kad galiu iš tikro pati nuspręsti, tėra apgaulė? – paklausė ji.
Karalienė mėgino ją paguosti. Karalius pasigręžė į ryklį tikėdamasis, kad šis padės suprasti jo dukters nuotaiką. Šiek tiek pasimetęs, jis šmirinėjo nuo oto prie oto kitame menės gale, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kas vyksta. Karalaitė įtūžo. Jos balsas ėmė drebėti iš pykčio:
– Kad ir ką padaryčiau – ištekėčiau ar ne – gailėsiuosi, nes tai nebus mano sprendimas! Kad ir kas nutiktų, nieko negaliu spręsti pati!“

Jūros gelmėse gyvena karalaitė undinė, kuriai, iš pažiūros, nieko netrūksta. Apsupta prabangos, tėvų meilės ir besiruošdama svajonių vestuvių puotai, karalaitė vis nerimsta. Ją kamuoja slogus kaip tamsiausi vandenys nerimas. Ši istorija „Kierkegoras ir undinė“ – tai kelionė nepaaiškinamo liūdesio jūra, kurios metu skaitytojai kartu su pagrindine knygos heroje kviečiami užduoti bene sudėtingiausią klausimą iš visų: kaip būti tuo, kuo nori būti? O svarbiausia, kaip pažinti, prisijaukinti ir įveikti giliausią nerimą dėl to, kas esame ir kuo turime tapti.

„Pakėlusi galvą, undinė priešais save išvydo jauną vyrą, kuris nusišypsojęs pasisveikino:
– Ar kažkas įkrito į vandenį? – paklausė jis.
– Ne, tiesiog stebiu atspindžius, – atsakė undinė.
– Ir ką gi matote? – susidomėjęs pasitikslino vaikštinėtojas.
– Matau pusiau moterį, pusiau žuvį. O dabar šalia manęs – ir tikras vyras.
– Tikras vyras? – sudvejojo pašnekovas. – Na taip, bandau tapti tikru žmogumi!
– Bandote? – nustebusi paklausė undinė. – Argi jau dabar nesate žmogus?
Vaikštinėtojas prapliupo juoktis ir tarė:
– Taip, esu žmogus. Bet nesu tikras žmogus, tokiu tampama: reikia tik pasirinkti!“