Utopijos

Vienas ryškiausių lietuvių literatūros talentų, nuolat stebinantis išmone ir rafinuotais stilistiniais vingiais, parašė ironija, satyra ir nežabota fantazija persmelktą Lietuvos antiistoriją. Parodijuodamas ir itin laisvai žongliruodamas faktais autorius braižo neįtikėtinus valstybės raidos scenarijus ir atskleidžia mūsų mentaliteto ypatumus: Šventojoje iškyla Kremlius, į Vilnių plūsta moralės normų nesuvaržytas pasaulio jaunimas, nejaukiai gūžiasi iš kapo prisikėlęs Justinas… Į naują Andriaus Jakučiūno knygą „Utopijos“ yra sugulę utopijomis vadinami tekstai, kurių nemaža dalis skambėjo Lietuvos radijo eteryje (laidoje „Kultūros savaitė“), publikuota leidiniuose „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“; maždaug trečdalį knygos sudaro naujos, niekur neskelbtos ir nepublikuotos utopijos. Tai tekstai, kuriuose politinė ir kultūrinė dabartis susipina su nežabota, beprotiška fantazija: autorius, naudodamasis beveik visais įmanomais išmonės elementais, drąsiai parodijuodamas braižo neįtikėtinus valstybės raidos scenarijus ir atskleidžia mūsų mentaliteto pokyčius, kuriuos akylai stebi kiekvienos utopijos pabaigoje (ne)atvykstantys ufonautai. Tačiau, nors ir labai įžūliai lengvabūdiška, ši knyga “Utopijos”, pasisėmusi kai ką iš satyros ir tam tikra prasme didaktikos tradicijos, išlieka neįtikėtinai nuosekli ir principinga, susitelkusi ties esminiais žmogaus ir valstybės egzistencijos klausimais – ji (kaip ir utopijos terminą pagimdžiusi T. Moro „Utopija“) ne mažiau įžūliai ir rimtai stengiasi patirti ir suprasti, kas mes esame ir kur einame. Simboliška, kad “Utopijos” kaip knyga dienos šviesą išvysta minint legendinės Thomo More’o „De optimo rei publicae statu deque nova insula Utopia” 500 metų jubiliejų. Tai primena, kad kurti įžūliai lengvabūdiškas vizijas – ne tik vaizduotės nuotykis, bet ir sunki intelektualo pareiga savo valstybei, kylanti iš tradicijos ir išsilavinimo. “Žanro užuomazgos galėtų būti aptiktos literatų užstalėse – jeigu gerai atsimenu, įvairiais laikais šios kolektyvinės fantazijos susipindavo į gan vientisus siužetus, kaip derėtų pagerinti valstybės valdymą, leidybos rinkodarą ar visuomenę. Linksmybės politikos ir kultūros reikaluose, masių kvailumas socialiniuose tinkluose, fantazijas kaitinanti ksenofobija ir tautinė mitologija, ekologinis kvaišumas ir „gerumuko kultūrėlė”- visa tai išdėstyta su smagiu cinizmu ir išlavintu nonsenso pojūčiu.” Poetė, literatūros kritikė Giedrė Kazlauskaitė