Kauno istorija T.2 Nuo 1655 iki 1795 metų

Autoriai knygoje ištyrė ir apibendrino istoriografijos bei istorinių šaltinių informaciją apie 1655–1795 m. Kauno miesto teritorinę-urbanistinę, administracinę, demografinę, socialinę, ūkinę, kultūrinę raidą. Kauno miesto raida iki XVII a. vidurio jau sulaukė atskiros monografijos (Z. Kiaupa, Kauno istorija. T. I: nuo seniausių laikų iki 1655 m., Vilnius, 2010).

1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą pasiekė Kauną, kurį užėmė ir nusiaubė. Šie metai skiria ligtolinį sąlyginai ramų Kauno gyvenimą nuo pasikartojančių nelaimių ir negandų metų: 1655–1661 m. rusų okupacijos, Šiaurės karo, maro pandemijos, 1732 m. didžiojo gaisro. Likusioji XVIII a. dalis Kauno gyvenime buvo sąlyginai ramesnė, nors Rusijos kariuomenė gan dažnai pasirodydavo mieste (1734–1735, 1748, 1757, 1763, 1767–1775, 1792–1794), bet ir turtinga esminių pokyčių. Kauno gyvenimą keitė Respublikos reformos, vykusios niaukiantis geopolitinei padėčiai. Kauniečiai parėmė savo valstybę ir kariuomenę lemtinguose 1792 ir 1794 m. karuose su Rusijos imperija.

Karai, gaisrai ir demografiniai nuopuoliai apsunkino miesto atstatymo darbus. Mažėjant bendruomenės pajamoms iro senieji statiniai. Nepaisant to, kauniečiai statė naujas bažnyčias ir vienuolynus, perstatė rotušę, atsižvelgdami į poreikius – užvažiuojamus namus, per Nemuną ir Nerį nutiesė pirmuosius tiltus. Viešųjų bei gyvenamųjų pastatų statybose ir interjere įsigalėjo barokas, gotikiniais išliko per okupacijas nesugriauti bažnyčių pastatai. XVIII a. pabaigoje Kauną pasiekė pirmieji klasicizmo ženklai. XVI–XVIII a. formavosi dabartinių Kauno miesto rajonų vietovės: Vilijampolė, Petrašiūnai, Aleksotas, Panemunė, Šančiai. Miestui priklausiusi Fredos valda buvo svarbiausiu miestiečių bendruomenės pajamų šaltiniu.

Kauno miesto branduolys buvo miestiečių bendruomenė, gyvenanti Magdeburgo teisės erdvėje, jos nariai vertėsi prekyba, amatais, transporto paslaugomis, laisvosiomis profesijomis. Miestiečių bendruomenėje išsiskyrė miesto piliečių sluoksnis, dalyvavęs miesto savivaldoje. Taip pat miesto urbanistinėje erdvėje gyveno bajorai ir dvasininkai, kurie nepriklausė magistrato jurisdikcijai. Bajorų suvažiavimai Kaune padidindavo miestiečių pajamas iš prekybos ir amatų. Bajorai seimeliuose paremdavo kauniečių prašymus valdovui ir seimui, bet nuo XVIII a. antrosios pusės kauniečiai į seimą ėmė siųsti miesto delegatus. Valstybinės miestų reformos palaipsniui ardė luominius ir socialinius skirtumus miesto viduje, kol Ketverių metų seimas įvedė vientisą juridinę erdvę visame Kaune ir pertvarkė savivaldą.

XVII a. Kaune kūrėsi bernardinės, benediktinės, jėzuitai ir dominikonai, XVIII a. basieji karmelitai ir rokitai. Kunigai ir vienuoliai buvo dvasinio gyvenimo vedliai, socialinio ir kultūrinio gyvenimo mediatoriai. Žymiausia buvo jėzuitų mokykla, kurioje mokėsi įvairių luomų vaikai. XVII a. antroje pusėje liuteronai santykiuose su katalikais pasiekė kompromisą, nors priešpriešos konfesiniu pagrindu atsikartodavo. Kauno priemiesčiuose įsikūrė žydų ir totorių bendruomenės. Kauno viešajame gyvenime vyravo lenkų kalba, tačiau tuo pačiu metu šaltiniuose apstu lietuvių kalbos vartojimo ženklų: pamokslai bažnyčiose, paveldėti ir naujai kuriami lietuviški vietovardžiai, gatvių pavadinimai, lietuviškos asmenvardžių formos. Kaunas buvo daugiakultūriu miestu.