Iš rankraščių palikimo: atsiminimai, laiškai

Niekas taip gerai neprimena anapilin nuėjusio žmogaus kaip rankraščiai. Rankraštinis profesoriaus Jono Dumčiaus palikimas itin gausus ir įvairus: daugybė neskelbtų vertimų, straipsnių, recenzijos, studijos, pranešimai, perskaitytų knygų užrašai, tezės, paskaitų konspektai – didžiulis mokslinis šio žmogaus palikimas. Tačiau šalia jo – kitas, nepažintas Dumčius, sakytume, privačioji, „žmogiškoji“ mokslininko pusė, kuri ir pateikiama skaitytojui šioje knygoje atsiminimų ir laiškų pavidalu. Drįstame tikėtis, kad knyga bus įdomi ne tik pažinojusiems profesorių Joną Dumčių, bet ir tiems, kurie skaito jo vertimus, mokosi iš vadovėlių, ir netgi visai su klasikine filologija nesusijusiems žmonėms. Nes iš šių raštų prabyla pats laikmetis, gyvi to meto papročiai ir susipynę žmonių likimai – mūsų šviesuolių, išblaškytų po pasaulį ar likusių Lietuvoje. Tikrai neklystame sakydami: iš rankraščių byloja žmogus ir laikmetis. Jonas Dumčius (1906–1986) – viena svarbiausių Lietuvos klasikinės filologijos asmenybių, išaugusi tarpukario kultūrinėje terpėje ir iš jos atsinešusi fundamentalų išsilavinimą bei erudiciją. 1929 m. baigęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1930–1931 m. stažavęs Bazelyje, Dumčius 1932–1940 m. dėstė Kauno universitete, o atsikūrus Vilniaus universitetui persikėlė į Vilnių ir iki gyvenimo pabaigos dirbo Klasikinės filologijos katedroje. Knygoje pateikiami jo atsiminimai ir įvairių žmonių jam rašyti laiškai, tarp kurių didžiausią pluoštą sudaro tarpukario Lietuvos savanorio, išeivijos kultūros veikėjo, Vergilijaus vertėjo Antano Rukšos (1900–1980) laiškai.