Vanda Zaborskaitė.Dienoraščiai1941-2010

Vandos Zaborskaitės “Dienoraščiai (1941-2010)” galėtų ar net turėtų būti skaitomi kartu su jos “Autobiografijos bandymu” – pastarojo retrospektyvų gyvenimo pasakojimą, sąmoningą ir kryptingą jo sumavimą papildo ir išplečia fragmentiškas, savitikslis dienoraščio punktyras, akistata su savo patirtimi. Šie du rašymo registrai sukuria autorės gyvenimo tekstą – ryškų pastarųjų dešimtmečių lietuvių autobiografinės literatūros įvykį. Jis reikšmingas kaip susigrąžinamos, nelaisvės metais represuotos atminties tekstas – vienas tų, kurie laiko tėkmę paverčia asmens ir bendruomenės istorija, atveria individualų epochos patirties ir reikšmių profilį, tad kultūriškai stiprina posovietinėje visuomenėje itin trapų asmens vertės pojūtį. Greta šios bendros reikšmės Zaborskaitės “Dienoraščiai” kartu su “Autobiografijos bandymu” bei “Laiškais” priklauso XX a. lietuvių intelektualinio elito grupės – humanitarų, universitetų profesorių – autobiografinės literatūros tekstams. Pastaraisiais dešimtmečiais jie, nuosekliai publikuojami, pasirodo kaip atskiras atminties kultūros reiškinys. Zaborskaitės tekstai gali būti skaitomi greta Meilės Lukšienės (kartu su Julija Biliūniene-Matjošaitiene) “Laiko prasmių”, Vytauto Kubiliaus “Dienoraščių”, Algirdo Juliaus Greimo autobiografijos ir epistolikos, Marijos Gimbutienės “Dienoraščio ir atsiminimų” bei laiškų, Viktorijos Daujotytės knygos “Vartai į abi puses”, Irenos Veisaitės “Gyvenimas turi būti skaidrus”, Donato Saukos “Apie taikų ir save”. Šie tekstai, rašyti ar išsakyti su ištobulintu savirefleksijos polinkiu ir mąstymo jėga, atveria individualias sąmoningumo trajektorijas sudėtingoje XX a. epochoje. Jas sieja bendra asmens savikūros linkmė: individualus savęs for-mavimas, neatskiriamas nuo įsipareigojimo ir ištikimybės įvairiai suvokiamam Kitom (konkretiems asmenims, bendruomenėms, visuomenei, tautai, valstybei). Šie žmonės – tokie skirtingi kilme, aplinka, patirtimi – atskleidžia, kaip nuo sąryšingos asmens savikūros, bendrystės saitų, ištikimybės formų neatsiejama idėjų genezė, joms pačioms suteikianti savitą profilį.