Taip skauda, kad net gėda

Iš magistrantūros studijų teorinio darbo išaugusi knyga balansuoja tarp minties ir žodžio kaip veiksmo ir kviečia skaitytoją į literatūrinį pasaulį, kuriame pakilimo ir nuopolio apvaizdos maišosi tarpusavyje, virsdamos pilka tekstine mase. Svarbiausias klausimas, kirbėjęs galvoje rašant buvo bandymas suvokti, kaip kalbėti apie skausmą taip, kad skausmas netaptų skausmo papildiniu.

„Liepos Sofijos Vareikaitės savityros tekstas – vis pradedamas iš naujo, vis lūžinėdamas, patafiziškai save vis paneigdamas – artinasi prie baisios paslapties įminimo, tačiau pažyra paskirais sakiniais, frazėmis, žodžiais, skiemenimis – kuo arčiau, tuo biriau, tuo sunkiau suvaldyti garsus, jungti juos į rišlius sakinius. Daugiau pasakoma tarpais. Nepatikimas – skausmingais prisiminimais mėginantis žaisti – pasakotojas kuria tekstą apie vaikystės išgyvenimus kaip fikciją, paverčia gėdingą skausmą kūriniu, maitinančiu smalsų suvokėją ribinėmis patirtimis. Tekste meškos kailyje pasislėpęs žmogus šoka pagal rusišką muziką, pro stiklo blokelius „gražiai lūžtanti“ šviesa nušviečia vėmalus laiptinėje. Giluminė – asmeniška – skausmo priežastis tirpsta miestelio šeimų dramose, kurios vis išnyra žiniasklaidos antraštėse. Tad yra kuo užpildyti tuos tarpus – pasirinkti, ką įsivaizduoti, kad būtų dar baisiau, užmaišyti pragarišką juodulį, iš kurio žvilgčioja smurto visuomenės tikrovė.“ – Prof. Dr. Agnė Narušytė