Kiekvieną dieną kruopščiai išvalau Vinčesterių gražius namus nuo viršaus iki apačios. Pasiimu jų dukrą iš mokyklos. Ir pagaminu gardžią vakarienę visai šeimai, prieš pakildama į viršų valgyti viena savo mažame kambarėlyje viršutiniame aukšte.
Stengiuosi nekreipti dėmesio į tai, kaip Nina specialiai pridirba netvarkos vien tam, kad galėtų stebėti, kaip ją tvarkau. Į tai, kaip ji pasakoja keistus melus apie savo pačios dukrą. Ir į tai, kaip jos vyras Endrius su kiekviena diena atrodo vis labiau palūžęs. Tačiau pažvelgus į jo gražias rudas akis, kupinas skausmo, sunku neįsivaizduoti, kaip būtų gyventi Ninos gyvenimą. Drabužinė, prabangus automobilis, tobulas vyras.
Tik kartą pasimatuoju vieną iš nepriekaištingai baltų Ninos suknelių. Vien tam, kad pajusčiau, koks tai jausmas. Tačiau ji greitai apie tai sužino… o kai suprantu, kad mano palėpės kambario durys rakinamos tik iš išorės, jau būna per vėlu.
Bet aš save raminu: Vinčesteriai nežino, kas aš iš tikrųjų esu.
Jie nežino, ką aš sugebu…
