Štai kaip Nyčė kalbėjo

„Vieną rytą Nyčė kreipėsi į kylančią Saulę:
– O didžioji žvaigžde! Kas iš to tavo gėrio, jei neturėtum kam šviesti? Aš, mano erelis ir gyvatė kas rytą laukiame tavęs, ir tu su mumis daliniesi savo šviesa. Aš pats metų metus kaupiau išmintį, kuri yra tam tikra šviesa, bet nespinduliavau jos ir nieko nenušviečiau. Aš tarsi gausybę medaus prinešusi bitė, kuri nori dalintis. Tad leisiuosi žemyn pas žmones, o mano išmintis bus jiems dovana.
Taip Nyčė, palikęs savo olą, kalną ir vienatvę, su savo ereliu ir gyvate nusileido pas žmones į slėnį.
– Vėl tampu žmogumi! – dainuoja jis, džiaugdamasis, kad galės perduoti ir paskleisti visą savo žinojimą.“

Kaip nusimesti sunkią naštą? Kaip išsikovoti laisvę? Kaip tapti tuo, kas esi? Ši istorija „Štai taip Nyčė kalbėjo“– vaizduotę užburiantis apmąstymas apie džiaugsmą ir drąsą, gėrį ir blogį, laisvę ir savęs įveikimą. Frydricho Nyčės knygos Štai taip Zaratustra kalbėjo įkvėptame pasakojime pagrindinis veikėjas Nyčė leidžiasi į kelionę per miestus ir kaimus, ieškodamas, kam perduoti ilgų apmąstymų vaisius. Kelyje sutinka bjauriausią iš žmonių, susikauna su prievolės slibinu TUTURI ir patiria, ką reiškia tapti savimi save prarandant.

„Ir šventė prasideda – šventė pilna maršų ir kalbų. Nyčė ir jo bendražygiai kasdien tyrinėja Zaratustros kalną. Stebi nuostabius dalykus aplink save ir juos apžaidžia žodžiais. Jie kalba ilgai ir kalbėdami vaikšto, kad niekada nenurimtų.
Vieną dieną jų pokalbis nuklysta taip toli, kad jie ima manyti matą haliucinaciją. Jų kojos nunešė juos į aukso kraštą, kur leidžiasi Saulė. Tarp krūmokšnių žiba švieselė. Sulaikę kvapą jie prieina arčiau. Pasirodo šešėliai. Tai jaunos merginos, merginos iš gėlių. Jos dainuoja ir šoka gėlių dukrų šokį. Nyčė prisijungia prie šokio, paskui vienas po kito įsijungia ir erelis, gyvatė bei abu bendražygiai. Šįkart Nyčė nekalba. Jis dainuoja.“