Mažasis pasaulio centras

Krzysztofas Czyżewskis gimė 1958 m. Lenkijos centre – Varšuvoje. Filologijos studijas baigė Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Visą 246 gyvenimą praleido apsuptas retorikos, poezijos ir teatro. Kurį laiką dėstė kultūros istoriją ir estetiką Poznanės aukštojoje plastinių menų mokykloje. 1984 m. susituokė su dainuojančia aktore Malgorzata Sporek ir nuo to laiko – kaip pats niekada nepamiršta pabrėžti – visi jo sumanymai kultūros srityje buvo įkūnyti kartu su ja. Czyżewskio eseistikoje iškyla rūpestis, kaip subrandinti žmogiškumą ir jį išsaugoti. Idėjų praktiko patirtis, užrašoma poezijos kalba, neišleidžia iš akiračio humanistinio principo, kuriam pavojų kelia elektronikos paveikslėlių ir plastikinio jausmo audros abipus sienos. Jo humanistinis rūpestis tarpsta empatijos pratybose, kurios tampa pagrindiniu idėjų praktiko uždaviniu. Svarbiausia, kad tokia praktika reikalauja 255 siekti tiesioginio ryšio, būti greta ir kalbėtis ne per monitorių. Viešoji draugystė ir pasitikėjimas nepažįstamuoju – štai kas yra svarbu. Pasitikėjimui susisukus lizdą negausiame idėjiškai artimų bičiulių rate virtualus pasaulis nepavojingas: jis leidžia dalytis savais kūriniais su platesniais padebesiais. Krzysztofo Czyżewskio asmeninio pripažinimo ženklų, ordinų, premijų sąrašas galėtų būti daug kartų ilgesnis, tačiau manau, kad vertingiausias apdovanojimas jam būtų tas, kuris įvertina ir pagerbia viso bendražygių būrelio darbą. Kita vertus, nei savo, nei saviškių šlovė bei pasaulio pripažinimas neatrodo autoriui labai reikšmingi dalykai. Idėjų perėjos šerpui visad svarbu plėsti idėjų šviesą anapus kalnų, telkti galinčius panašiai jausti ir panašiais dalykais tikėti. Mažojo pasaulio centro vertimas į lietuvių kalbą ir viltis, kad tokia patirtimi galima sėkmingai užsikrėsti net biurokratizuotos pandemijos akivaizdoje, šerpui turėtų būti pati didžiausia pagunda. Iš širdies jam linkėčiau tokios lemties. Egidijus Aleksandravičius Freda–Mikniškiai, 2020 m. rugsėjis „Vis dėlto pasirodė, kad tai, jog apleidome provinciją, yra ne vien papročių geografijos reiškinys, kad tai lydi žymūs sąmonės, tikėjimo ir kultūros pokyčiai. Nebuvome tam pasirengę. Mums atrodė, kad lengvai prisistatysime naujų namų ant universalizmo pamato ir tapsime pasaulio piliečiais. Paribys yra per ribą į artimiausią kaimynystę metamas šešėlis. Taip susikuria įvairovę sauganti ir gyvastį teikianti sritis. Priešingai nei pasienio zonos erdvė, ši yra tuščia, saugoma ir priešiška. Paribys ne nutrina ribą, bet išplečia jos erdvę, prijaukina, apgyvena ir prasiskverbia per jos sritį. Paribys yra agora. Tas, kuris neužmezgė dialogo su kitu, vegetuoja periferijoje. Šio rutulio centras visada yra susitikime, tai yra visur, o jo kontūras tame, kas nepaliesta kitoniškumo, tai yra niekur. Paribys atima iš ribos plonytės linijos beatodairiškumą, kai ši pjauna ir skiria atvirą erdvę, išnaikindama viską artimiausioje savo kaimynystėje. Krzysztofas Czyżewskis Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys Egidijaus Aleksandravičiaus palydimasis straipsnis redagavo Ilona Čiužauskaitė Apipavidalino ir maketavo Saulius Bajorinas