Vivat Regina!

Paralelinių istorijų romane „Vivat regina!“ sugretinami dviejų moterų, politinių figūrų – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos karalienės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro; 1454–1510) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės ir Lenkijos karalienės Barboros Radvilaitės (~1522–1551) – gyvenimai brėkštant Europos Renesansui. Pasirinkti tokią romano formą paskatino graikų filosofo Plutarcho rašytos paralelinės biografijos. Gretinimas padeda išryškinti esmines epochos idėjas, o literatūrinės paralelės parodo tai, ką nutyli faktai, leidžia palyginti tautų ir šalių gyvenimą ne pagal istorijos įvykius, o pagal išpažįstamas vertybes. Vidur vertybių skalės šiame romane – žmogus, moteris, jos mažareikšmis vaidmuo politikoje ir su tuo susijusi asmeninė drama. Per dviejų karalienių gyvenimus atsiskleidžia dviejų Europos pakraščių valstybių likimas. Šių istorinių paralelių liudininku romane tampa tiek su Kipro, tiek su Krokuvos ir Vilniaus dvarais susijęs mokytojas graikas Chrizostomas. Barbora ir jos laikų Lietuva parodoma renesansinės Pietų Europos subrandinto intelektualo žvilgsniu.

Romane „Vivat regina!“ minimi tikri istoriniai faktai ir vardai, tačiau sąsajos tarp jų ir dialogai – autorės išmonė.

Dalia Staponkutė (g. 1964 Šiauliuose) – rašytoja, vertėja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė, jau tris su puse dešimtmečio gyvenanti tarp Lietuvos ir Kipro. Sėkmingai debiutavo esė rinkiniu „Lietumi prieš saulę“ (2007). Jos esė romaną „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ (2014) literatūrologai apdovanojo LLTI premija, skaitytojai išrinko Metų knyga, jis išverstas į keturias kalbas. Ankstesnių knygų temos – meilė, kelionės, nostalgija, motinystė, dvikalbystė – persmelkia ir šią, trečiąją, knygą.

„Paralelinių biografijų žanrą išrado I–II a. graikų filosofas moralistas Plutarchas. Graikai buvo įpratę visas kitas tautas laikyti barbarais, o tuo metu jie patys pateko iš aukšto į juos žiūrinčių romėnų valdžion. Plutarchas literatūriškai sutaikė abi didžiąsias Antikos tautas biografijų diadose, kur viena biografija skirta iškiliam graikui, o kita – garsiam romėnui. Naujoje Dalios Staponkutės knygoje Barboros Radvilaitės gyvenimo istorija ne tik plutarchiškai sugretinama, bet ir menine išmone susiejama su Kipro (oficialiai – Kipro, Jeruzalės ir Armėnijos) karalienės Kotrynos Kornaro likimu. Kitaip nei Plutarchas, Staponkutė rašo ne paralelines biografijas (tai istorijos žanras, kuriam galioja „fakto tiesos“ suvaržymai), bet modernų istorinį romaną.“
Prof. Zenonas Norkus, filosofas

„Šiame paralelinių istorijų romane išmoningai konstruojama XV–XVI a. Europos ir Lietuvos panorama: nuo kasdienio gyvenimo valdovų dvaruose detalių iki Vilniaus miesto ir Lietuvos girių vaizdų. Lietuvos kitoniškumą ir vos pastebimus jos renesansinės kultūros ypatumus pabrėžia istoriją pasakojantis graikas, karalienės Bonos metraštininkas Chrizostomas. Šiame kontekste rutuliojasi ir tokių romano veikėjų kaip Barboros Radvilaitės, Žygimanto Augusto ir jaunųjų Radvilų linijos: autorė nepabūgo išryškinti valdovo ir valdinės meilės esmės. Romano skaitytojui klausti, kodėl Augustas taip mylėjo Barborą, nebereikia.“
Prof. Raimonda Ragauskienė, istorik