Stern 111

Romanas „Stern 111“ pratęsia ankstesnį Lutzo Seilerio romaną „Kruzas“ (2014) - Berlyno sienos griūties, laisvės temą. „Kruzo“ veikėjai puoselėja laisvės idealybę, jos siekį, „Stern 111“ veikėjai išgyvena laisvės realybę.

„Stern 111“ plėtojamos dvi siužetinės linijos: po Berlyno sienos griūties į Rytų Berlyną atvykusio, bandančio jame įsitvirtinti Karlo ir vos atvėrus sienas į Vakarus patraukusių jo tėvų. Romane perteikiamas dviejų kartų požiūris į laisvę ir lyg ir dėsningas, ankstesnio gyvenimo, arba jaunystės, lemiamas asmeninės laisvės, arba savasties, įgyvendinimas. Kitas „Stern 111“ klodas - Rytų Berlyno kasdienybė griuvus sienai: skvotų kūrimasis, namus nusavinusiųjų tarpusavio kovos, grumtynės su policija, pirmų privačių kavinių steigimas; kiek ideologizuota ir radikalizuota būtis.

Valstybei išgyvenant lūžį, asmenybės lūžį patiria ir romano pagrindinis veikėjas Karlas, mūrininkas ir poetas, kurio gyvenimo ašimi Rytų Berlyne tampa Werkzeug - Werkbank - Werk. Įrankis (statybos ir poezijos) - varstotas, staklės (romane jis dažniau vadinamas darbastaliu, ant jo kuriama poezija) - darbas, kūrinys. Tai autobiografiška, bet ne asmeniška, nes asmenį nustelbia visumos vyksmas, arba virsmas.

Lutzas Seileris šį kūrinį vadina savotišku nuotykių romanu. Pasakojimas išties intriguojantis ir įtraukiantis, bet ne toks spartus, kad nespėtum pasimėgauti pasakojimo tėkme ir prasmėmis.

Literatūros kritikai akcentuoja ir politinę, ir meninę romano vertę. Politinę vertę sustiprina, o gal net stelbia, puiki meninė kūrinio raiška, skatinanti ne tik „sužinoti“, bet ir išgyventi istorinius įvykius ir gal net pervertinti laisvės sampratą.