Dvasių istorija

Fortepijono mokytoja Anė ir kino industrijos darbuotojas Tomas jau dvidešimt metų gyvena kartu Austrijos didmiestyje. Anė išeina kūrybinių atostogų, per kurias ketina parašyti vadovėlį ir atsiduoti grojimui. Bet rankos jos nebeklauso. Anei pasidingoja, kad Tomas užmezgęs meilės romaną. Ją kasryt ima kamuoti blogumas. Kasdien rytinės kavos ji išeina gerti į kavinę, tada, genama vidinio nerimo, ilgai bastosi miesto gatvėmis. Netrukus tarsi šešėlis, lyg šnabždanti dvasia visur ima šmėkščioti „mergaitė“ – šitaip autorė vadina Tomo meilužę. Anė visada jaučia, kai ši šalia. Kartą per savaitę Anė tikrina Tomo palto ir švarkų kišenes, ieškodama sąskaitų, kvitų iš kavinių, restoranų, viešbučių. Šitaip ji imasi dėlioti įsivaizduojamą Tomo ir mergaitės santykių paveikslą.

Tai istorija apie vis didėjantį susvetimėjimą, tapatybės, o galbūt amžiaus vidurio krizę. Anės vidinis nerimas perteikiamas koncentruota, itin preciziška, subtilia kalba, o šis keistas kontrastas sukuria nepakartojamą nuotaiką. Autorė meistriškai sulieja ribas tarp realybės ir fantazijos, ir sunku suprasti, kas tikra, o kas – išgalvota.

2019 metais romanas „Dvasių istorija“ apdovanotas Europos Sąjungos literatūros premija. Anot kritikų, Lauros Freudenthaler kūrinys akivaizdžiai išsiskiria iš bendro dabartinės vokiečiakalbės literatūros konteksto.